“Durnius” – tai yra tradicinis rusų kortų žaidimas, dar kitaip vadinamas “Kvailiu” arba “Durak”. Šis žaidimas yra itin populiarus tiek Rusijoje, tiek daugelyje posovietinių valstybių, tiek visame pasaulyje. Žaidimo esmė yra išmesti visas savo rankose turimas kortas, kol kaladėje nebelis kortų. Žaidėjas, kuris žaidimo pabaigoje lieka su kortomis rankose yra “durnius” arba „kvailys“.
Kaip Žaisti “Durnių”?
Ką reikia žinoti prieš pradedant žaisti?
Kiek žaidėjų gali žaisti? Šis žaidimas dažniausiai žaidžiamas esant 2 – 6 žaidėjams, tačiau gali žaisti ir daugiau (iki 10 žaidėjų).
Su kiek kortų galima žaisti? Paprastai žaidžiama su sumažinta kortų kalade, kurioje yra 36 kortos nuo šešakės iki tūzo (jei žaidėjų yra daugiau, galima įtraukti ir mažesnes kortas, t.y. dviakes, triakes, keturakes, penkakes).
Kokia yra žaidimo esmė? Pagrindinis žaidimo tikslas yra išsimesti visas turimas kortas prieš užbaigiant kaladę. Nesvarbu, ar tai padarysite pirmas, ar antras, ar paskesnis, svarbiausia nelikti paskutiniam.
Žaidimo procesas ir taisyklės:
Kortų dalinimas:
Kiekvienam žaidėjui išdalinamos 6 užverstos kortos, kurios dalijamos pagal laikrodžio rodyklę. Žmogus, dalijantis kortas, gali nuspręsti, ar jas visas iš karto išdalins žaidėjams, ar dalins po keletą, pvz., 3+3, 3+2+1 ir pan. Viršutinė likusios kaladės korta yra dedama atsukta į viršų. Ši korta vadinama žaidimo koziriu. Likusi kaladė dedama ant atviro kozirio. Pirmą kartą nesvarbu, kas dalina kortas, o kitais atvejais dalintojas bus tas, kuris pralaimėjo ankstesnį žaidimą. Žaidimą pradeda tas žaidėjas, kuris turi mažiausią kozirį, arba žaidėjas sėdintis iš kairės žmogaus, kuris dalino kortas. Žaidimas vyksta pagal laikrodžio rodyklę. Pradėjęs žaisti žaidėjas veikia kaip puolėjas, o šalia sėdintis pagal laikrodžio rodyklę – gynėjas.
Žaidimo pradžia:
Puolėjas išmeta iš savo rankos bet kurią norimą kortą (dažniausiai dedama mažiausia turima nekozirinė korta), o gynėjas turi įveikti šią kortą. Gynėjas gali mesti tos pačios rūšies, tačiau tik didesnio rango kortą, o jei jos neturi, tada kozirinę kortą. Išmesta korta gali būti mušama aukštesne tos pačios spalvos korta arba bet kuria kozirio korta. Su kozirine korta galima mušti žemesnio rango kozirinę kortą arba bet kokio rango kitos rūšies kortą. Jeigu gynėjas negali arba nenori mušti puolėjo kortos, jis turi ją pasiimti ir pridėti prie rankoje esančių kortų. Jei gynėjas muša kortą, puolėjas gali pridėti dar vieną tokio paties rango kortą, kaip viena iš ant stalo esančių kortų, o gynėjas taip pat turi įveikti šią kortą. Taip pat papildomas kortas gali mesti ir kiti žaidėjai. Esminė taisyklė yra ta, kad puolėjas ir kiti žaidėjai patys nusprendžia, ar nori „atakuoti“ gynėją iki galo. Dar viena esminė taisyklė yra ta, jog į kozirius atsikirtinėti galima tik koziriais. Vienas žaidėjas gali mušti tik tiek kortų, kiek buvo išdalinta žaidimo pradžioje, t.y. šešias kortas.
Žaidimo eiga:
Jei gynėjas negali įveikti vienos ar kelių jam išmestų kortų, tada jis turi surinkti visas kortas, esančias ant stalo ir pridėti jas į savo ranką. Jei gynėjui pavyksta įveikti visas kortas, šios kortos sudedamos į atskirą krūvą ir žaidime nebedalyvauja. Tokiu atveju gynėjas tampa puolėju ir puola kitą žaidėją pagal laikrodžio rodyklę. Pasibaigus kovai, nesvarbu, ar gynėjui pavyks įveikti visas kortas, ar jis turi jas paimti, žaidėjai, kurių rankose yra mažiau nei šešios kortos, turi pasiimti tiek kortų, kiek jiems trūksta. Žaidėjai turi turėti visada po šešias kortas. Kortos imamos pagal laikrodžio rodyklę, pradedant nuo to, kuris užpuolė pirmasis. Gynėjas yra paskutinis asmuo, kuris paima kortas. Jei likusioje kaladėje kortų nebeliko, atverstą kozirį paima tas, kurio eilė imti kortas. Kai kortų nebelieka, žaidimas tęsiamas tol, kol visi žaidėjai atsikrato rankose turimų kortų. Asmuo, kuris lieka su kortomis, vadinamas “durniu” arba “kvailiu”. Jis turi dalinti kortas kitam žaidimui.
