Vėjaraupių Inkubacinis Periodas

Vėjaraupiai yra ūmi infekcinė liga, kurią sukelia varicella-zoster virusas ir kuri priklauso herpes virusų grupei. Po persirgimo vėjaraupiais šis virusas lieka organizme ir vėliau, jei organizmas nusilpsta, gali sukelti pūslelinę. Vėjaraupiai yra daug mažiau užkrečiami nei tymai, bet daug labiau užkrečiami nei raudonukė ar kiaulytė.

Inkubacinis periodas

Ši infekcija yra labai užkrečiama, nes gali būti užsikrečiama tiesioginio kontakto metu įkvėpus aerozolio. Taip pat užsikrečiama palietus vandeningų pūslelių skystį ir tada palietus burną ar akis. Sergantis vėjaraupiais žmogus yra laikomas užkrečiamu 1-2 dienas iki bėrimo pradžios, o skiepytas žmogus – 24 val. iki bėrimo pradžios. Vidutinis vėjaraupių inkubacinis laikotarpis yra nuo 14 iki 16 dienų nuo bėrimo pradžios. Visas inkubacinis periodas yra nuo 10 iki 21 dienos. Lengvas karščiavimas ir negalavimas gali pasireikšti likus 1–2 dienoms iki bėrimo atsiradimo, ypač suaugusiesiems, o vaikams bėrimas dažnai yra pirmasis ligos požymis.

Gresiančios komplikacijos

Dėl vėjaraupių infekcijos gali atsirasti tokios komplikacijos, pvz., vaikams gali būti bakterinės odos ir minkštųjų audinių infekcijos. Suaugusiesiems po komplikacijų gali pasireikšti pneumonija. Sunkios viruso sukeltos komplikacijos gali būti smegenų ataksija, encefalitas, virusinė pneumonija ir hemoraginės būklės. Kitos komplikacijos atsiranda dėl bakterinių infekcijų, pvz.: septicemija, toksinio šoko sindromas, nekrozuojantis fascitas, osteomielitas, bakterinė pneumonija ir septinis artritas.

Vėjaraupių rizika

Žmonėms su susilpnėjusiu imunitetu ir neturintiems imuniteto nuo vėjaraupių gresia sunkūs vėjaraupiai. Taip pat sunkia vėjaraupių forma greičiausiai sirgs žmonės, sergantys leukemija ar limfoma. Sunki vėjaraupių forma gresia ir žmonėms, vartojantiems vaistus, kurie slopina imuninę sistemą. Be to, didesnę riziką vėjaraupiams turi žmonės, turintys ląstelių imuniteto trūkumų ar kitų imuninės sistemos problemų. Tai yra naujagimiai, kurių motinos vėjaraupiais serga likus penkioms iki gimdymo ir dvi dienas po gimdymo. Taip pat tai yra neišnešioti kūdikiai, sergantys vėjaraupiais, kurie buvo hospitalizuoti gimę ≥ 28 nėštumo savaitę ir kurių motinos neturi imuniteto. Didesnė vėjaraupių rizika gresia ir hospitalizuotiems neišnešiotiems naujagimiams, kurie gimė <28 nėštumo savaitę arba sveria mažiau nei 1000 gramų. Šiuo atveju net neatsižvelgiama į motinos imunitetą nuo vėjaraupių. Nėščios moterys, neturinčios imuniteto nuo vėjaraupių, taip pat priskiriamos prie padidintos vėjaraupių rizikos grupės.

Infekcijos gydymas

Infekcija gydoma imuninio globulino vaistu, kuris naudojamas žmonėms, kurie negali būti skiepijami nuo vėjaraupių. Jis padeda užkirsti kelią vėjaraupiams išsivystyti arba sumažinti ligos sunkumą. Imunoglobulinas rekomenduojamas žmonėms, kurie negali gauti vakcinos nuo vėjaraupių, kuriems trūksta imuniteto nuo vėjaraupių ir yra didelė sunkių vėjaraupių rizika. Taip pat vėjaraupiai gydomi acikloviru, kuris gali būti skiriamas žmonių grupėms, kurioms yra padidėjusi vidutinio sunkumo ar sunkių vėjaraupių rizika. Tai yra sveiki žmonės, bet vyresni nei 12 metų, žmonės, turintys lėtinių odos ar plaučių sutrikimų. Siekiant maksimalios naudos, geriamąjį aciklovirą reikia skirti per pirmąsias 24 valandas nuo vėjaraupių bėrimo pradžios. Nerekomenduojama vartoti geriamojo acikloviro, jei jie yra sveiki vaikai, sergantys tipiniais vėjaraupiais be komplikacijų. Nėščiai pacientei, sergančiai sunkiomis virusų sukeltomis vėjaraupių komplikacijomis, tokiomis kaip pneumonija, rekomenduojama vartoti aciklovirą į veną.

Vėjaraupių prevencija

Visus vaikus, paauglius ir suaugusiuosius, kurie neturi imuniteto nuo vėjaraupių, rekomenduojama vakcinuotis. Tie, kurie anksčiau gavo vieną vėjaraupių vakcinos dozę, turėtų gauti antrąją dozę, kad būtų geriausiai apsaugoti. Svarbu žinoti, kad vėjaraupiais sergančius žmones privaloma izoliuoti, jei nėra vėdinimo sistemos. Pacientus, kurie serga vėjaraupiais, turėtų prižiūrėti tik tie darbuotojai, kurie turi imunitetą. Be to, sergantys žmonės neturėtų bendrauti su kitais žmonėmis tol, kol jų bėrimų pūslelės netampa sausos.

Virusas neskiepytiems žmonėms

Bėrimas yra niežtintis, o prieš šašelio atsiradimą jis greitai progresuoja nuo raudonos iki pūlingos dėmės. Vėjaraupių bėrimas paprastai būna visuose vystymosi etapuose ir dažniausiai būna sutelkti į krūtinę ir nugarą. Jis pirmiausia atsiranda ant krūtinės, nugaros ir veido, tada plinta visame kūne. Simptomai paprastai trunka nuo 4 iki 7 dienų. Sveikiems vaikams vėjaraupiai paprastai būna lengvi. Vėjaraupiai pasireiškia niežtinčiu bėrimu, negalavimu ir temperatūra iki 38° C, kuri laikosi 2–3 dienas. Atsigavimas po pirminės vėjaraupių infekcijos paprastai suteikia imunitetą visam gyvenimui, o sveikiems žmonėms antrasis vėjaraupių atvejis yra mažai tikėtinas. Antrasis vėjaraupių atsiradimas gali būti labiau tikėtinas žmonėms, kurių imunitetas yra susilpnėjęs.

Vėjaraupiai skiepytiems žmonėms

Vėjaraupių proveržis – tai laukinio tipo vėjaraupių viruso infekcija, pasireiškianti paskiepytam asmeniui praėjus daugiau nei 42 dienoms po skiepijimo nuo vėjaraupių. Jis paprastai yra lengvas ir pacientams pasireiškia lengvas karščiavimas, be to atsiranda mažiau nei 50 odos bėrimų. Paprastai gavę skiepus žmonės vėjaraupiais serga trumpiau, palyginti su nevakcinuotais žmonėmis. Tačiau maždaug 25–30% žmonių, skiepytų viena doze, kuriems pasireiškia vėjaraupiai, turės klinikinių požymių, panašių į nevakcinuotų žmonių vėjaraupius. Vėjaraupių proveržis pasireiškia rečiau tarp tų, kurie gavo dvi vakcinos dozes, palyginti su tais, kurie gavo tik vieną dozę.

Vėjaraupiai žmonėms su nusilpusiu imunitetu

Žmonėms su nusilpusiu imunitetu, kurie serga vėjaraupiais, gresia visceralinė sklaida – vidaus organų infekcija. Ji gali sukelti pneumoniją, hepatitą, encefalitą ir išplitusią intravaskulinę koagulopatiją. Tokie žmonės gali turėti netipinį vėjaraupių bėrimą, turintį daugiau bėrimų, ir jie gali sirgti ilgiau nei imuniteto neturintys žmonės. Nauji bėrimai gali tęstis ilgiau nei 7 dienas ir gali atsirasti ant delnų bei pėdų ir būti hemoraginiai.

Virusas sergantiems ŽIV ar AIDS žmonėms

Vaikai, sergantys ŽIV infekcija, dažniausiai turi netipinį bėrimą, o nauji bėrimai atsiranda per kelias savaites ar mėnesius. Bėrimai iš pradžių gali būti tipiška pūslelinė, tačiau vėliau gali išsivystyti į negyjančias opas. Jos tampa nekrozinės, susmulkintos ir skausmingos. Dauguma suaugusiųjų, įskaitant tuos, kurie yra užsikrėtę ŽIV, jau greičiausiai sirgo vėjaraupiais, todėl vėjaraupiai tarp ŽIV užsikrėtusių suaugusiųjų yra gana reti.

Vėjaraupiai nėščioms moterims

Nėščioms moterims, sergančioms vėjaraupiais, gresia rimtos komplikacijos, pirmiausia pneumonija, o kai kuriais atvejais galima mirti. Pneumonijos dažnis ir sunkumas yra didesni, kai vėjaraupiais susergama trečiąjį trimestrą. Jei nėščia moteris susirgo vėjaraupiais pirmąjį ar antrąjį trimestrą, jos kūdikis turi nedidelę riziką (0,4–2,0%) gimti su įgimtu vėjaraupių sindromu. Toks sindromas yra kai kūdikio odoje gali atsirasti randų, galūnių, smegenų ir akių anomalijos ar mažas gimimo svoris. Kūdikių mirtingumas nuo vėjaraupių buvo 30 %, tačiau imunoglobulino prieinamumas ir intensyvi palaikomoji priežiūra sumažino mirtingumą iki maždaug 7%.